Tag Archives: pabėgėlių įstatymas

Užsieniečių ar pabėgėlių registracijos centras Lietuvoje

Užsieniečių ar pabėgėlių registracijos centras Lietuvoje (10)

Užsieniečių registracijos centras. Užsieniečių registracijos centras Pabradėje (Švenčionių r., apie 40 km nuo Vilniaus) yra vienintelis užsieniečių (tarp jų ir prieglobsčio prašytojų, kurių sulaikymo trukmė viršija 48 val.) sulaikymo centras Lietuvoje (įkurtas 1997 m.). Centre taip pat apgyvendinami prieglobsčio prašytojai, kurie nėra sulaikyti, arba kuriems pritaikyta alternatyvi sulaikymui priemonė. Centro personalą sudaro 89 darbuotojai. Jame sudarytos sąlygos apgyvendinti 300 asmenų vienu metu, o ekstremaliais atvejais čia gali apsistoti iki 300 sulaikytų asmenų ir 200 prieglobsčio ieškotojų.
Užsieniečių registracijos centras nėra socialinė įstaiga ir nevisiškai atitinka prieglobsčio prašytojų socialinių teisių užtikrinimo standartus. Jame nėra socialinių darbuotojų, psichologo, neteikiamos reabilitacijos paslaugos, teikiama tik būtinoji medicininė pagalba, kuri neužtikrina esminių sveikatos apsaugos poreikių, ypatingą susirūpinimą kelia vaikų prieglobsčio prašytojų apgyvendinimas centre ir jų specialių poreikių nevisiškas užtikrinimas (pvz., nėra dirbančio su vaikais darbuotojo). Galima daryti išvadą, kad susidariusią situaciją įmanoma spręsti dviem būdais: apriboti prieglobsčio prašytojų apgyvendinimo centre trukmę arba keisti Centro veiklos pobūdį ir garantuoti socialinių paslaugų teikimą. [31]

2. DARBO METODAI IR PRIEMONĖS
2.1. Užsieniečių teisinės padėties ypatumai Lietuvoje

Aptariant užsieniečių teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje reikėtų atkreipti dėmesį į užsieniečių teises ir pareigas Lietuvos Respublikoje, kurias reglamentuoja įstatymas ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“.
Užsieniečių teisės ir pareigos Lietuvos Respublikoje:
1. Užsieniečiai Lietuvos Respublikoje turi tas teises ir laisves, kurias numato Lietuvos Respublikos Konstitucija, tarptautinės sutartys, Lietuvos Respublikos įstatymai ir Europos Sąjungos teisės aktai.
2. Užsieniečiai Lietuvos Respublikoje yra lygūs pagal įstatymus, neatsižvelgiant į jų lytį, rasę, tautybę, kalbą, kilmę, socialinę padėtį, tikėjimą, įsitikinimus ar pažiūras.
3. Užsieniečiai, esantys Lietuvos Respublikoje, privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų.
4. Užsieniečiai policijos ar kitos teisėsaugos institucijos (Valstybės sienos apsaugos tarnybai) pareigūnų reikalavimu privalo pateikti asmens tapatybę patvirtinanti dokumentą (kelionės dokumentą, leidimą nuolat gyventi, leidimą laikinai gyventi ir kitą), taip pat kitus dokumentus, kuriuose nurodytas buvimo valstybėje tikslas ir sąlygos ir kurie įrodo, kad jis Lietuvos Respublikoje yra teisėtai (viza, leidimas nuolat gyventi ir kiti dokumentai).
Užsieniečių teisėtą buvimą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje kontroliuoja policija, bendradarbiaudama su kitomis teisėsaugos institucijomis, Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijomis bei įstaigomis.

Pirmoji dalis (pradžia).

Devinta dalis (9).

Dešimt mokslinio darbo dalių įkelta: 2015-01-25

Prieglobsčio suteikimo procedūra Lietuvoje griežtinama

Prieglobsčio suteikimo procedūra Lietuvoje griežtinama (9)

Jei asmuo turi kelių šalių pilietybę, terminas “šalis, kurios pilietis jis yra” reiškia bet kurią šalį, kurios pilietis jis yra, ir nelaikoma, kad ta šalis jo negins, jei be svarbios priežasties, susijusios su visiškai pagrįsta baime, jis nepasinaudoja vienos iš šalių, kurios pilietis jis yra, gynyba”.
Ženevos pabėgėlių konvencijos 1 straipsnio A skirsnio 2 punktas apibrėžia dažniausiai taikomą atvejį. Konvencijos 1 A straipsnio 2 punkte buvo teiginys „dėl įvykių, buvusių iki 1951 m. sausio 1 d.“ ir antrojoje sakinio dalyje „dėl tokių įvykių“. Tokiu būdu Ženevos pabėgėlių konvencija buvo taikoma tik tiems persekiojimo pavojams, kurie savo pasekmes turėjo tik dėl laike apribotų priežasčių (įvykių iki 1951 m. sausio 1 d.). Tai aiškiai parodo, kad Ženevos pabėgėlių konvencija savo ištakomis yra pritaikyta Antrojo pasaulinio karo pasekmėms. Šis apribojimas laike išnyko 1967 m. Niujorko Protokole dėl pabėgėlių statuso. Pagal šio Protokolo 1 straipsnio 2 dalį „terminas “pabėgėlis” (…) reiškia kiekvieną asmenį, kuris atitinka Konvencijos 1 straipsnio apibrėžimą be žodžių “dėl įvykių, buvusių iki 1951 m. sausio 1 d.” ir žodžių “dėl tokių įvykių”, esančių 1 A straipsnio 2 punkte“. Priėmus Protokolą dėl pabėgėlių statuso persekiojimo pavojaus daugiau jau neprivalo remtis faktinėmis realiomis sąlygomis (įvykiais); pakanka pagrįstos persekiojimo baimės dėl nustatytų priežasčių. „Ženevos konvencijos 1 A straipsnio 2 dalis nustato, kad apsauga pagal konvenciją suteikiama tik tiems užsieniečiams, kuriems jų pilietybės valstybė arba valstybė, kurioje buvo jų nuolatinė gyvenamoji vieta (tuo atveju, jeigu užsienietis yra asmuo be pilietybės), tokios apsaugos neužtikrina. Ženevos pabėgėlių konvencijos 1 B straipsnyje buvo įvesta galimybė valstybėms pasirinkti, ar jos taikys šią konvenciją pabėgėliams, jaučiantiems persekiojimo baimę dėl įvykių, buvusių Europoje (I B straipsnio 1 dalies a punktas) ar dėl įvykių, buvusių Europoje ir kitur (1 B straipsnio 1 dalies b punktas). Valstybės, prisijungdamos prie Konvencijos turėjo pasirinkti vieną iš šių galimybių. Lietuvos Respublika, ratifikuodama Ženevos konvenciją, pareiškė, kad Lietuva prisiima įsipareigojimus pagal Ženevos konvencijos alternatyvą, nustatytą Konvencijos 1 B straipsnio 1 dalies b punkte. Ženevos konvencijos 1 straipsnio A dalis nustato pabėgėlio apibrėžimo dalį, vadinamą taikymo nuostatomis. Jeigu užsienietis atitinka jam pritaikytą pabėgėlio apibrėžimą, jam turi būti suteiktas pabėgėlio statusas, jeigu nenustatyta priežasčių, dėl kurių pabėgėlio statusas nesuteikiamas. Šios priežastys yra nustatytos Ženevos konvencijos 1 D, E ir F straipsniuose ir paprastai vadinamos netaikymo nuostatomis.“
Prieglobsčio suteikimo procedūra Lietuvoje griežtinama. Prašymai, pradėjus funkcionuoti užsieniečių registrui nagrinėjami sparčiau, didinamas procedūros efektyvumas – prieglobsčio suteikimo procedūra vyksta vienoje institucijoje, todėl sumažėjo išlaidos prieglobsčio prašytojų išlaikymui. Užsieniečių, kurie prašo suteikti prieglobstį Lietuvoje, skaičius, lyginant su kitomis Europos Sąjungos valstybėmis, išlieka santykinai mažas. Išorinių Europos Sąjungos sienų apsauga Lietuvoje, kuri atitinka ES reikalavimus bei kovos su nelegalia migracija priemonių aktyvus vykdymas stabdo nelegalių migrantų atvykimą į Lietuvą. Tikimasi, jog nelegaliai atvykusių ir nelegaliai gyvenančių Lietuvoje užsieniečių skaičius kasmet mažės. Taigi Užsieniečių registro pagalba gerinamas užsieniečių teisinės padėties valstybėje klausimų administravimas.

Septinta dalis (7).

Aštunta dalis (8).

Devintoji dalis patalpinta greitai: 2015-01-25

Migracijos problema egzistuoja ir ji vis auga

Migracijos problema egzistuoja ir ji vis auga (8)

Dalindamasis migracijos problema su esamais ir būsimais studentais nesiekiu jokios asmeninės naudos.

Pabėgėlių registras. Migracijos problema, inspiruojama demokratijos plėtros į naujus pasaulio regionus, jau šiandien įgyja pasaulinį mastą. Su demokratijos plėtra neišvengiamai ateina nauja tautų kraustymosi era, skatinama kultūros plėtros netolygumų bei politinių suvaržymų silpnėjimo. Pabėgėlių registras yra sudedamoji Užsieniečių registro dalis. Pabėgėlių teisės yra įstatymų leidėjo inkorporuotos į Lietuvos Respublikos teisės sistemą.
Per tuos metus, kai mūsų šalyje buvo pradėti nagrinėti užsieniečių prašymai suteikti prieglobstį pagal 1951m. Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso nuostatas, pabėgėlio statusas buvo suteiktas apie 5 proc. nuo bendro užsieniečių prašymų skaičiaus. Dar viena užsieniečių grupė, kuriai leidžiama laikinai (vieneriems metams) pasilikti Lietuvoje – iš karo konflikto apimtų regionų atvykę žmonės. Užregistruota daugiau kaip tūkstantis užsieniečių, atvykusių iš minėtų regionų ir pateikusių prašymus suteikti jiems prieglobstį. Prieglobstis buvo suteiktas beveik pusei iš jų.
Prieglobsčio klausimu Lietuvos Respublikos Seimas 2000 m. gegužės mėn. priėmė Pabėgėlių įstatymą. Tačiau šį įstatymą vėliau vetavo Prezidentas dėl to, kad kai kurios nuostatos nebuvo suderintos su tarptautinėmis konvencijomis (ypač tos kurios kalba apie teisę neįleisti į šalį prieglobsčio prašančių asmenų, motyvuojant valstybės saugumo ir viešosios tvarkos apsaugos interesais). Atsižvelgdamas į Prezidento pastabas, Lietuvos Respublikos Seimas 2000 m. birželio mėn. priėmė naują įstatymą, kurio dauguma nuostatų dabar atitinka tarptautines normas ir ES standartus. 2000 m. liepos mėnesį Vyriausybė priėmė Nacionalinį veiksmų planą prieglobsčio klausimu. Turėjo būti įgyvendintas patikimas informacinių sistemų ir duomenų apdorojimo programinės įrangos saugumo įvertinimo mechanizmas. Buvo pradėta Prieglobsčio suteikimo procedūros supaprastinimo reforma, kurios tikslas – stiprinti administracinius gebėjimus, įgyvendinant naujos redakcijos įstatymo ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ nuostatas prieglobsčio klausimais.
Pabėgėlio apibrėžimą šiuo metu visuotinai nustato 1951 m. Ženevos Konvencijos 1 straipsnis. [21] Šio straipsnio A dalies 1 punktas nustato pabėgėlio sąvokos apibrėžimą pagal ankstesnius susitarimus ir sutartis, tuo užtikrinamas ryšys tarp Ženevos Konvencijos ir ankstesnių tarptautinių instrumentų, skirtų pabėgėlių apsaugai. Ženevos pabėgėlių konvencijoje nustatyta, kad pabėgėlis yra asmuo, kuris: „dėl įvykių, buvusių iki 1951 m. sausio 1 d., arba dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamam dėl rasės, religijos, pilietybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų yra už šalies, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali arba bijo naudotis tos šalies gynyba; arba neturėdamas atitinkamos pilietybės ir būdamas už šalies, kurioje anksčiau buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų dėl tokių įvykių negali ar bijo į ją grįžti.

Šešta dalis (6).

Septinta dalis (7)

Aštuntoji dalis apie užsienio piliečių teises Lietuvoje įkelta: 2015-01-25