Prieglobsčio suteikimo procedūra Lietuvoje griežtinama

Prieglobsčio suteikimo procedūra Lietuvoje griežtinama (9)

Jei asmuo turi kelių šalių pilietybę, terminas “šalis, kurios pilietis jis yra” reiškia bet kurią šalį, kurios pilietis jis yra, ir nelaikoma, kad ta šalis jo negins, jei be svarbios priežasties, susijusios su visiškai pagrįsta baime, jis nepasinaudoja vienos iš šalių, kurios pilietis jis yra, gynyba”.
Ženevos pabėgėlių konvencijos 1 straipsnio A skirsnio 2 punktas apibrėžia dažniausiai taikomą atvejį. Konvencijos 1 A straipsnio 2 punkte buvo teiginys „dėl įvykių, buvusių iki 1951 m. sausio 1 d.“ ir antrojoje sakinio dalyje „dėl tokių įvykių“. Tokiu būdu Ženevos pabėgėlių konvencija buvo taikoma tik tiems persekiojimo pavojams, kurie savo pasekmes turėjo tik dėl laike apribotų priežasčių (įvykių iki 1951 m. sausio 1 d.). Tai aiškiai parodo, kad Ženevos pabėgėlių konvencija savo ištakomis yra pritaikyta Antrojo pasaulinio karo pasekmėms. Šis apribojimas laike išnyko 1967 m. Niujorko Protokole dėl pabėgėlių statuso. Pagal šio Protokolo 1 straipsnio 2 dalį „terminas “pabėgėlis” (…) reiškia kiekvieną asmenį, kuris atitinka Konvencijos 1 straipsnio apibrėžimą be žodžių “dėl įvykių, buvusių iki 1951 m. sausio 1 d.” ir žodžių “dėl tokių įvykių”, esančių 1 A straipsnio 2 punkte“. Priėmus Protokolą dėl pabėgėlių statuso persekiojimo pavojaus daugiau jau neprivalo remtis faktinėmis realiomis sąlygomis (įvykiais); pakanka pagrįstos persekiojimo baimės dėl nustatytų priežasčių. „Ženevos konvencijos 1 A straipsnio 2 dalis nustato, kad apsauga pagal konvenciją suteikiama tik tiems užsieniečiams, kuriems jų pilietybės valstybė arba valstybė, kurioje buvo jų nuolatinė gyvenamoji vieta (tuo atveju, jeigu užsienietis yra asmuo be pilietybės), tokios apsaugos neužtikrina. Ženevos pabėgėlių konvencijos 1 B straipsnyje buvo įvesta galimybė valstybėms pasirinkti, ar jos taikys šią konvenciją pabėgėliams, jaučiantiems persekiojimo baimę dėl įvykių, buvusių Europoje (I B straipsnio 1 dalies a punktas) ar dėl įvykių, buvusių Europoje ir kitur (1 B straipsnio 1 dalies b punktas). Valstybės, prisijungdamos prie Konvencijos turėjo pasirinkti vieną iš šių galimybių. Lietuvos Respublika, ratifikuodama Ženevos konvenciją, pareiškė, kad Lietuva prisiima įsipareigojimus pagal Ženevos konvencijos alternatyvą, nustatytą Konvencijos 1 B straipsnio 1 dalies b punkte. Ženevos konvencijos 1 straipsnio A dalis nustato pabėgėlio apibrėžimo dalį, vadinamą taikymo nuostatomis. Jeigu užsienietis atitinka jam pritaikytą pabėgėlio apibrėžimą, jam turi būti suteiktas pabėgėlio statusas, jeigu nenustatyta priežasčių, dėl kurių pabėgėlio statusas nesuteikiamas. Šios priežastys yra nustatytos Ženevos konvencijos 1 D, E ir F straipsniuose ir paprastai vadinamos netaikymo nuostatomis.“
Prieglobsčio suteikimo procedūra Lietuvoje griežtinama. Prašymai, pradėjus funkcionuoti užsieniečių registrui nagrinėjami sparčiau, didinamas procedūros efektyvumas – prieglobsčio suteikimo procedūra vyksta vienoje institucijoje, todėl sumažėjo išlaidos prieglobsčio prašytojų išlaikymui. Užsieniečių, kurie prašo suteikti prieglobstį Lietuvoje, skaičius, lyginant su kitomis Europos Sąjungos valstybėmis, išlieka santykinai mažas. Išorinių Europos Sąjungos sienų apsauga Lietuvoje, kuri atitinka ES reikalavimus bei kovos su nelegalia migracija priemonių aktyvus vykdymas stabdo nelegalių migrantų atvykimą į Lietuvą. Tikimasi, jog nelegaliai atvykusių ir nelegaliai gyvenančių Lietuvoje užsieniečių skaičius kasmet mažės. Taigi Užsieniečių registro pagalba gerinamas užsieniečių teisinės padėties valstybėje klausimų administravimas.

Septinta dalis (7).

Aštunta dalis (8).

Devintoji dalis patalpinta greitai: 2015-01-25